Ar Palangoje tikrai saugu gerti vandenį tiesiai iš čiaupo? Nors daugelis kurorto gyventojų tai daro kasdien, kiti vis dar renkasi pirkti vandenį buteliuose, baimindamiesi „rūdžių“, chloro ar senų vamzdynų poveikio. Specialistai sako, kad reali situacija gali nustebinti ne vieną – Palangos vanduo laikomas vienu kokybiškesnių pasirinkimų Lietuvoje, tačiau tam tikrais atvejais atsargumas vis tiek būtinas.
Vienoje šalyje vanduo iš čiaupo – savaime suprantamas pasirinkimas, kitoje – rizika, kurios vengia net vietiniai. Lietuvoje galime atsukti čiaupą ir gerti drąsiai, tačiau išvykus svetur ta pati stiklinė vandens gali tapti klausimu „ar tikrai saugu?“. Kodėl skirtumai tokie dideli ir ar visada galime pasitikėti tuo, kas teka iš čiaupo – tiek namuose, tiek kelionėse?
„Lietuvoje centralizuotai tiekiamas vanduo yra išgaunamas iš požeminių šaltinių, juo aprūpinama apie 82 proc. gyventojų. Kadangi Lietuvoje turime ganėtinai išskirtinę galimybę naudoti vandenį iš giliųjų vandeningųjų horizontų, aplinkos tarša vandens kokybei didelės įtakos neturi“, – teigia Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto (KTU CTF) Aplinkosaugos technologijos katedros docentė dr. Inga Urniežaitė.
Pasak jos, tiek cheminės, tiek mikrobiologinės vandens savybės įprastai yra geros, todėl jį galima gerti tiesiai iš čiaupo – nevirintą, nefiltruotą ir kitaip neapdorotą.
Tūkstančiai tyrimų kasmet
KTU mokslininkė pažymi, kad geriamojo vandens kokybė yra nuolat tikrinama ir kontroliuojama – štai Kaune per 2025 m. išanalizuota daugiau nei 2000 mėginių, atlikta daugiau nei 11 tūkst. tyrimų.
„Vandenvietėse veikiantys vandens ruošimo įrenginiai ir nuolatinė kokybės kontrolė užtikrina, kad tiekiamas vanduo atitiktų Lietuvoje galiojančius geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus“, – pabrėžia I. Urniežaitė.
Pasak jos, vandens saugumas vertinamas pagal kelias pagrindines rodiklių grupes. Pirmiausia tikrinami mikrobiologiniai rodikliai – vandenyje negali būti žarninių lazdelių ir žarninių enterokokų. Taip pat analizuojami 34 cheminiai rodikliai, tokie kaip nitratai, arsenas, fluoridas, švinas, pesticidai, PFAS ir kitos medžiagos, kurių koncentracijos negali viršyti leistinų normų. Galiausiai atsižvelgiama ir į 18 indikatorinių rodiklių – jie nėra tiesiogiai siejami su neigiamu poveikiu sveikatai, tačiau leidžia įvertinti vandens paruošimo vartojimui efektyvumą.
„Svarbu suprasti, kad centralizuotai tiekiamo vandens kokybė priklauso ne tik nuo vandens paruošimo vandenvietėje – namuose iš čiaupo tekančio vandens kokybei įtakos turi ir vandens tiekimo tinklai bei juose įvykstančios avarijos, pastate esantys vamzdynai, karšto vandens ruošimo sistemos. Pavyzdžiui, Kaune vandens tiekimo tinklų ilgis siekia daugiau nei 1000 km, o per metus šiais tinklais tiekiamas įspūdingas vandens kiekis – jo tūris prilygsta penktadaliui Platelių ežero“, – pasakoja KTU mokslininkė.
Tam, kad ši sistema saugiai ir efektyviai funkcionuotų, vykdoma nuolatinė jos priežiūra, gedimų ir avarijų šalinimas, tinklų atnaujinimas bei plėtra. Senas daugiabutis savaime nereiškia prastos vandens kokybės, tačiau seni namo vidaus vamzdynai, korozija ir vamzdžiuose susidariusios nuosėdos gali ją pabloginti. Tokiu atveju atitekėjęs kokybiškas vanduo gali įgauti neįprastą spalvą ar skonį.
Kada vanduo gali kelti riziką?
Nors Lietuvoje vanduo iš čiaupo dažniausiai yra saugus, tam tikrose situacijose jo kokybė gali laikinai pakisti. Po vandentiekio tinklų remonto darbų kartais pasitaiko trumpalaikis vandens drumstumas – jį lemia iš vamzdynų atitekantys netirpūs geležies ar mangano junginiai. Toks vanduo gali atrodyti nemaloniai, todėl jo naudoti nereikėtų, tačiau šis laikinas drumstumas neigiamo poveikio žmogaus sveikatai nesukelia.
„Atsargumo vartojant vandenį maistui ir gėrimams reikia tada, kai jis tiekiamas iš smulkių privačių šulinių ar seklių gręžinių, ypač po liūčių, potvynių ar avarijų, kai padidėja taršos rizika. NVSC duomenimis, apie 15 proc. 2025 m. tirtų šulinių ir seklių gręžinių mėginių, kurių vanduo buvo vartojamas nėščiųjų ir kūdikių iki 6 mėn., neatitiko nitratų ar nitritų normų. Šios taršos be analitinių tyrimų nustatyti neįmanoma, todėl šeimose, kur yra nėščiųjų ar kūdikių iki 6 mėn., šulinių ir gręžinių vandens kokybę tirti itin svarbu“, – sako I. Urniežaitė.
Pasak jos, nors ir labai retai, pasitaiko atvejų, kai vandens tiekėjas oficialiai paskelbia, kad vandenį reikia termiškai apdoroti arba nevartoti maisto reikmėms. Praėjusiais metais toks atvejis buvo fiksuotas Šilutės rajono savivaldybėje. Tiekėjams paskelbus informaciją apie geriamojo vandens užterštumą ir pateikus rekomenduojamų atsargumo priemonių sąrašą, jų laikytis būtina.
„Svarbu nepamiršti ir karšto vandens. Lietuvoje jis ruošiamas iš geriamojo vandens, todėl jo kokybė iš esmės tokia pati kaip šalto. Vis dėlto gėrimams, sriubai ar kūdikių maistui saugiau vartoti šaltą vandenį ir jį užvirinti. Yra ir dar vienas svarbus aspektas – legioneliozės rizika, kylanti dėl įkvėpiamo nepakankamai pakaitinto ar užsistovėjusio vandens aerozolio. Siekiant jos išvengti, svarbu, kad iš čiaupo bėgantis karštas vanduo būtų ne žemesnės nei 50 °C temperatūros. Taip pat, jei karštas vanduo nebuvo naudojamas savaitę ar ilgiau, prieš naudojimą rekomenduojama bent minutę leisti jam nutekėti“, – pastebi KTU mokslininkė.
Skaidrus, bet nebūtinai saugus
Pasauliniu mastu saugiausias vanduo iš čiaupo dažniausiai būna aukšto ir labai aukšto išsivystymo šalyse, turinčiose kokybišką vandentvarkos sistemą – didžiojoje Europos dalyje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje. Vis dėlto net ir tokiose šalyse verta pasidomėti vietos vandens kokybe, nes ji gali skirtis tos pačios šalies miestuose ar salose.
„Keliaujant plika akimi patikimai įvertinti vandens saugumo neįmanoma – užterštas vanduo gali atrodyti visiškai skaidrus, neturėti nei skonio, nei kvapo“, – pažymi I. Urniežaitė.
Nors kai kurie didieji tarptautiniai viešbučiai gali būti įdiegę papildomus vandens valymo įrenginius ar papildomai chloruoti vandenį, todėl kartais jis būna saugesnis nei aplinkiniuose namuose, dėl sezoniškumo, vandens užsistovėjimo ar sudėtingų kondicionavimo sistemų čia išlieka didesnė legioneliozės rizika. Be to, stipriau chloruoto vandens skonis gali būti nemalonus, todėl vien viešbutis dar negarantuoja, kad vanduo bus tinkamas gerti.
„Jei kyla abejonių dėl vandens kokybės, svarbu nepamiršti, kad riziką gali kelti ir ledo kubeliai, ne jūsų akivaizdoje plauti ar supjaustyti vaisiai, šviežios salotos. Todėl kelionėse saugiausia rinktis termiškai apdorotą maistą, vaisius, kuriuos galite patys nusilupti, bei gėrimus be ledo, o kavą ar arbatą gerti tik ten, kur jie ruošiami vietoje ir patiekiami karšti“, – dalijasi KTU mokslininkė.
Jei oficialūs šaltiniai nurodo, kad vanduo iš čiaupo šalyje nėra saugus arba kyla bent menkiausių abejonių, saugiausia rinktis buteliuose išpilstytą vandenį. Jei nėra galimybės jo įsigyti ar tenka naudoti vandenį iš paviršinių vandens šaltinių – upių ar ežerų, galima jį virinti, naudoti specialias gertuves su filtrais ar dezinfekavimo tabletes. Ši taisyklė galioja ne tik vandeniui gerti ar maistui gaminti, bet ir dantų valymui, ledo kubeliams, vaisių plovimui bei gėrimams iš automatų.
O kaip Palangoje – ar čiaupo vandenį galima gerti drąsiai?
Palangoje iš čiaupo bėgantis vanduo yra saugus ir tinkamas vartoti kasdien. Kurorto gyventojams ir svečiams tiekiamas požeminis vanduo, išgaunamas iš giliųjų gręžinių, todėl jis yra natūraliai apsaugotas nuo daugelio aplinkos teršalų.
Vanduo – iš požeminių gręžinių
Palangos vanduo tiekiamas iš požeminių vandeningųjų sluoksnių. Toks vanduo laikomas kokybiškesniu nei paviršinis, nes jam mažesnę įtaką daro lietūs, tarša ar sezoniniai pokyčiai.
Kodėl kartais vanduo atrodo rusvas?
Vakarų Lietuvoje požeminiame vandenyje natūraliai yra daugiau geležies ir mangano. Dėl to Palangos vandenvietėse veikia specialūs nugeležinimo filtrai. Kartais po vamzdynų remonto ar slėgio svyravimų vanduo gali trumpam įgauti rusvą atspalvį, tačiau dažniausiai tai būna laikinas reiškinys.
Vandens kokybė nuolat tikrinama
UAB „Palangos vandenys“ reguliariai atlieka mikrobiologinius ir cheminius tyrimus pagal Lietuvos higienos normas. Vandens kokybę taip pat kontroliuoja atsakingos valstybės institucijos.
Ką dar verta žinoti?
Požeminio vandens skonis Palangoje gali skirtis nuo kitų miestų dėl natūralios mineralinės sudėties. Taip pat galutinę vandens kokybę gali paveikti senesni pastatų vidaus vamzdynai.
Svarbu ir tai, kad Lietuvoje vanduo chloruojamas labai retai – dažniausiai tik avarijų ar profilaktikos metu, todėl Palangos vanduo paprastai neturi stipraus chloro kvapo.
Ar verta pirkti vandenį buteliuose?
Specialistai sako, kad Palangoje tokios būtinybės nėra. Čiaupo vanduo yra kokybiškas, saugus ir gerokai pigesnis pasirinkimas nei plastiko buteliuose parduodamas vanduo.
