Kovo pirmąją minime Tarptautinę nulinės diskriminacijos dieną. Šią dieną viso pasaulio žmonės raginami pasipriešinti visų tipų diskriminacijai. Lietuvos viešojoje erdvėje daug diskutuojama apie gerėjančią visuomenės pajamų situaciją, ekonominį augimą, politinį stabilumą, išorės sienų saugumą. Deja, žmogaus teisių tema tokio pat susidomėjimo nesulaukia. Svarbūs asmens teisių ir laisvių aspektai yra ignoruojami, o kai kurie tarptautinių organizacijų kritikos ir pastabų sulaukę sprendimai neįgyvendinami.
Daug dėmesio sulaukia diskriminacija seksualinės orientacijos atžvilgiu, tačiau pamirštamos kitos nelygybės: socialinė, turtinė, sveikatos, tikėjimo, tautybės, kalbos. Diskriminuojama, kai asmeniui ar tam tikrai žmonių grupei nepagrįstai ribojama ar atimama teisė naudotis savo teisėmis. Bet kokia diskriminacija riboja žmonių galimybes visapusiškai ir prasmingai dalyvauti visuomenės gyvenime, rūpintis savimi ir savo šeima.
Diskriminuoja tas, kuris yra silpnas
Sveikatos būklė ta sritis, kurioje diskriminacijos apraiškos Lietuvoje yra itin ryškios. Žmonės, sergantys chroniškomis ligomis, patiriantys psichikos sveikatos sunkumus ar turintys negalią, dažnai susiduria su stigmatizacija, nevienodų galimybių darbo rinkoje ir sveikatos priežiūros sistemose problema. Visuomenėje vis dar gajus mitas, kad sveikatos problemos yra asmeninės nesėkmės ar silpnumo ženklas. Tačiau iš tikrųjų yra atvirkščiai – silpnesnį diskriminuoti gali tik socialiai nesubrendęs ir emociškai nejautrus.
Nors pastaraisiais metais padaryta pažanga siekiant užtikrinti lygias galimybes žmonėms su negalia (netrukus bus 5 metai, kai buvo pradėta įgyvendinti Jungtinių Tautų Asmenų su negalia įtraukties strategija), visuomenės požiūris ir infrastruktūros pritaikymas vis dar atsilieka. Žmonių su negalia prieiga prie švietimo, darbo ir laisvalaikio veiklų yra ribota, o tai neleidžia jiems visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių konvencija įtvirtina asmenų su negalia teisę gyventi bendruomenėje kartu su kitais. Nuo 2024 metų rugsėjo vaikai su negalia turi būti integruoti į Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas. Tačiau Seime jau atsiranda svarstymų, kuriais siūloma ir toliau pateisinti vaikų su negalia išstūmimą iš visuomenės.
Skurdas – akis bado
Turto skirtumai Lietuvoje vis dar yra vienas iš akivaizdžiausių nelygybės šaltinių. Ekonominių galimybių atotrūkis ne tik riboja žmonių prieigą prie kokybiškos švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugų, bet ir veikia jų socialinį statusą bei galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime. Skurdas ir socialinė atskirtis skatina etiketės klijavimą ir stereotipų formavimąsi, kurie savo ruožtu palaiko diskriminacijos ciklą.
Įvairūs tyrimai rodo, kad visuomenė yra laimingesnė, kai pajamos tarp jos narių yra pasiskirsčiusios tolygiai. Tai yra faktas. Ką mes turime? Kas dešimtas Lietuvos gyventojas gyvena įsiskolinęs, net 200 tūkst. žmonių nepajėgia grąžinti skolų. Skurdo rizikoje vis dar gyvena kas penktas (568 tūkst.). Akis bado tai, kad didžiausias skurdo rizikos lygis Lietuvoje yra 66 m. ir vyresnių asmenų grupėje (36,5 proc.), o vaikų iki 18 metų skurdo rizikos lygis sudaro 17 proc.
Nors viešoje erdvėje mėgstama pasidžiaugti, kad skurdo lygis Lietuvoje mažėja, bet skaičiai rodo, kad turime problemą, kurios nepavyksta išspręsti.
Žmogaus teisių gynimas – socialinio darbo DNR
Socialiniai darbuotojai kasdien susiduria ne su matematine statistika, rodančia, kaip gera gyventi Lietuvoje, o su realiais žmonių gyvenimais ir realiomis istorijomis, kurios signalizuoja, kad geras gyvenimas prieinamas ne visiems.
Pats pirmasis Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslas (DVT) siekia skurdo panaikinimo (angl. no poverty). Lietuviškai ši formuluotė patogiai verčiama kaip „skurdo mažinimas“. Atrodytų, smulkmena, tačiau ji rodo vertybinio pagrindo stoką, ir atsiliepia formuojant politiką ir priimant sprendimus. Deja, atsitikus įvairioms nelaimėms, labiausiai nukenčia neturintys sukaupto pagrindo po kojomis. Tai yra tie, kurių žemos pajamos, turintys negalią, neišsiugdę gebėjimų – žodžiu, pamiršti „stipriosios“ visuomenės dalies. Ne veltui vienas iš Europos žaliojo kurso principų yra „nepalikti nė vieno už borto“.
Žmonės, gyvenantys skurde, ir taip kasdien patiria didžiausią visuomenės spaudimą ir diskriminaciją. Socialinė apsauga, nemokamos paslaugos, finansinė parama, visų pirma turi tarnauti stokojantiems. Šių žmonių teisės turi būti užtikrintos.
Daryk taip, kad ir kaimynui sektųsi
Norėtųsi, kad vienu akimirksniu, spragtelėjus pirštais, išsispręstų problemos. Deja, realybėje viskas užtrunka ilgiau. Nulinės diskriminacijos diena – turėtų būti proga kiekvienam iš mūsų atsigręžti į savo požiūrį ir veiksmus. Svarbu ne tik atpažinti diskriminaciją ir prieš ją pasisakyti, bet ir dalyvauti kuriant atviresnę, įtraukesnę visuomenę. Tai reiškia darbą prieš stereotipus, aktyvų dalyvavimą švietimo programose, politikos kūrimą, orientuotą į lygybę, ir kasdienę atvirą diskusiją apie diskriminaciją ir jos pasekmes.
Taip, yra projektų, kuriuos inicijuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, skirtų didinti visuomenės sąmoningumą ir mažinti toleranciją diskriminacijai. Tačiau projektai – tik fragmentiškos priemonės, o ne sisteminiai veiksmai. Siekiant panaikinti diskriminaciją Lietuvoje, būtinas nuolatinis visuomenės įsitraukimas.
Ką čia ir dabar kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi visiems? Pradėkime nuo savo namų – mokykime savo vaikus empatijos, bendraukime su kuo daugiau skirtingų žmonių. Savanoriaukime – lietuviai pagal savanorystės reitingus labai atsilieka nuo kitų ES šalių. Savanoriaudami, aukodami, dalindamiesi tapsime laimingesni. Dosnūs žmonės yra laimingi.
Jūratė Tamašauskienė
Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė
Profesinių kompetencijų tobulinimo centro vadovė
