Šiemet „Atostogų parkas“ mini dešimtmetį – dešimt metų nuo tos dienos, kai plyname lauke, šalia Palangos, miško apsuptyje, gimė didžiulė vizija ir pradėtas statyti didžiausias Lietuvos sveikatingumo kompleksas. Įkūrėjo Ričardo Jovaišos dėka per šį laiką čia investuota 52 milijonai eurų, sukurta beveik 200 darbo vietų, o buvusi pamiškė tapo traukos centru tūkstančiams lankytojų. Labdaros projektams skirta beveik 400 tūkstančių eurų. Tačiau sėkmė neateina lengvai. Per tuos metus teko atlaikyti milžiniškus iššūkius, kurie tik patikrino lyderio stuburą: nuo kankinančio COVID-19 pandemijos „locdowno“ nežinios iki skaudžių Mariupolio karo pabėgėlių istorijų, kai verslas tapo prieglobsčiu. Apie šį kelią, sunkius sprendimus, patirtus išbandymus ir žmones, kurie buvo šalia, Ričardas Jovaiša kalba atvirai.
– Prieš dešimtmetį nedaug kas tikėjo Jūsų vizija. 52 milijonai eurų investicijų „lygioje vietoje“ – plyname lauke – ir beveik 200 naujų darbo vietų skambėjo kaip beprotybė. Kaip gimė „Atostogų parko“ idėja ir kas suteikė drąsos taip rizikuoti?
– Drąsą kurti iš nieko gavau, tikriausiai, iš vidaus. Kai pirmą kartą žengiau į tą pamiškę šalia Palangos, Žibininkuose, buvo tuščias laukas, o galvoje – didelė vizija. Norėjau sukurti oazę ten, kur kiti temato pievas. Žmonės sakė: „Ričardai, čia juk investicija lygioje vietoje, jūs – ufonautai!“ Girdėjau kalbų, kad išprotėjau, kad bankrutuosime, kad niekas nevažiuos „į girią maudytis“. Net tuometinis Kretingos rajono meras Juozas Mažeika 2010 metais per projekto pristatymą savivaldybėje pasakojo: tam vyriokui negerai su galva! (juokiasi)
Bet aš mačiau daugiau – mačiau galimybę. Tai ir yra tikroji verslo vizija – matyti potencialą ten, kur kiti regi tik tuščią lauką. Mačiau galimybę teikti natūraliniais ištekliais: gydomuoju mineraliniu vandeniu ir ekologišku sapropeliu grindžiamas procedūras; mačiau būsimas pirtis – nuo lietuvių liaudies tradicijų iki pirmos pasaulyje gintaro pirties; mačiau žmones, atrandančius ramybę tose erdvėse.
Pradžia nebuvo lengva. Pamenu, stovėjau statybų aikštelėje, aplink – smėlis, ir bandžiau įsivaizduoti čia trykštantį gyvenimą. Buvo naktų, kai neužmigau, svarstydamas, ar teisingai darau. Vis dėlto tikėjau savo idėja.
– Vienas iš išskirtinių „Atostogų parko“ bruožų – geoterminio vandens baseinai. Kaip kilo mintis po žeme ieškoti vandens ir kuo jis ypatingas?
– Geoterminio vandens idėja atėjo iš noro pasiūlyti žmonėms tai, ką turime geriausio po kojomis. Su komanda tyrinėjome, kalbėjomės su geologais, mokslininkais. Pasirodo, giliai žemėje slypi mineralais turtingas vanduo, tikra dovana sveikatai. Rizika buvo milžiniška – daugiau nei du kilometrus gilyn po Baltijos jūra yra kita jūra: gydomojo geoterminio vandens jūra. Nežinojome, ar tikrai rasime tai, ko ieškome. Pamenu pirmuosius vandens mėginius – sūrus, šiltas vanduo iš gelmių. Negalėjau patikėti: štai, iš daugiau nei 2 km gylio gręžinio veržiasi natūralus geoterminis vanduo, prisotintas mineralų. Kartu su Vilniaus ir Klaipėdos universitetais atlikome tyrimus, gavome sertifikatus, kad jis tinkamas terapijai. Dabar turime baseinus, kur žmonės gali maudytis natūraliame mineraliniame vandenyje. Tai ne šiaip šiltas baseinas – jis padeda nuo sąnarių skausmų, odos problemų; žmonės tikrai jaučia naudą. Man tai – didžiulis džiaugsmas, nes atnešėme į Žemaitiją dalelę to, ką anksčiau lietuviai važiuodavo patirti į Druskininkus ar užsienio kurortus. Apskritai galime didžiuotis rekordiniu (net 16!) baseinų kiekiu – esame įtraukti į Lietuvos Gineso rekordų knygą.
– Paminėjote pirtis. „Atostogų parkas“ garsėja turtinga pirčių erdve – nuo tradicinių lietuviškų iki unikalios gintaro pirties. Iš kur toks dėmesys pirčiai? Ar Jūs pats – pirtininkas?
– O taip, pirtis – mano aistra nuo jaunystės! Pamenu, vaikystėje, kai Aukštaitijos kaime kiekvieną savaitgalį eidavome į tikrą lietuvišką dūminę pirtį. Tas jausmas, kai po dienos darbų gali atsipalaiduoti karštų garų glėbyje, man tapo tarsi šventas. Pirtis – ne tik kūno, bet ir sielos apsivalymas, ir aš norėjau tą kultūrą puoselėti. Todėl „Atostogų parke“ turime 7 skirtingas pirtis – kiekviena su savo charakteriu. Yra ir tradicinė lietuviška, druskų pirtis, ir, žinoma, mūsų pasididžiavimas – gintarinė „Saulės“ pirtis. Ją įrengti buvo nuotykis. Sumanymą turėjau seniai – galvojau, ką turime unikalaus Lietuvoje? Gintarą! Surinkome apie 3 tonas Baltijos gintaro ir apklojome sienas bei lubas. Žmonės juokavo, kad išprotėjome – kam tiek gintaro pirtyje? Bet man rūpėjo ne prabanga, o poveikis. Konsultavausi su mokslininkais ir pirtininkais – norėjau, kad gintaras ne tik blizgėtų, bet ir duotų naudos. Iš tiesų, šildomas natūralus gintaras išskiria gintaro rūgštį, kuri gerina kvėpavimą, padeda odai. Kai pirtis buvo baigta, atrodė kaip jaukus gintaro kambarys. Užkūrėme garą, pirmas įžengiau vidun. Ore tvyrojo lengvas sakų aromatas, pro gintaro sienas sklido auksinė šviesa… Supratau, kad pavyko sukurti kažką tikrai ypatingo. Dabar lankytojai atvažiuoja ir dėl gintaro, bet ir dėl vedamų pirties programų, paremtų lietuviškos pirties tradicijomis.
– Jūsų veikla minima ir dėl labdaringos iniciatyvos. Esate užsiminęs, kad per veiklos metus įvairiems paramos projektams skyrėte beveik 400 tūkstančių eurų. Viena jautriausių istorijų – pagalba karo pabėgėliams iš Mariupolio. Papasakokite, kaip viskas vyko.
– Tai man iki šiol be galo jautru. 2022-ųjų pavasarį, prasidėjus karui Ukrainoje, sulaukiau netikėto skambučio. Skambino buvusi mūsų darbuotoja iš Ukrainos, Jelena. Ji verkdama pasakė: „Mes bėgame iš Mariupolio, padėk…“ Tuo metu Mariupolis degė, žmonės ten išgyveno pragarą. Jelena su dar keliomis moterimis ir vaikais vos gyvi ištrūko iš apsupto Mariupolio. Aš nedvejojau nė minutės – pasakiau: važiuokite tiesiai pas mus į Kretingą, mes pasirūpinsime. Greitai suorganizavome transportą ir parvežėme juos. Pilnas autobusas – 25 žmonės, moterys ir vaikai – apsistojo „Atostogų parke“. Suteikėme jiems ne tik stogą virš galvos, bet norintiems – ir darbą mūsų centre: kas virtuvėje, kas prie baseinų, kas SPA procedūrose padėjo. Nuoširdžiai – tai buvo mažiausia, ką galėjau padaryti, negalėjau jų palikti likimo valiai. Pirmos dienos Lietuvoje buvo labai emocionalios. Pamenu, 19-metė Jana atvykusi apsikabino mane ir apsiverkė: „Čia taip ramu… Nebešaudo.“ Įsivaizduojate, žmogus verkia, nes gali naktį ramiai miegoti – virš galvos nebebombarduoja. Tai mane sukrėtė iki sielos gelmių. Supratau, kad verslas – ne vien skaičiai ar pelnas. Jis gali tapti tikra užuovėja žmonėms sunkiausią akimirką. Mariupolio istorija visam mūsų kolektyvui parodė, kiek daug žmogiškumo yra mūsų komandoje. Tikrai didžiavausi ir savo komanda – darbuotojai padėjo ukrainiečiams apsiprasti, sunešė drabužių, daiktų. Tos moterys tapo mūsų bičiulėmis. Iki šiol kelios tebedirba pas mus, mokosi lietuviškai, jų vaikai čia lanko mokyklą. Man rodos, tai didžiausia padėka – matyti juos vėl besišypsančius, stovinčius ant kojų. Mes prisidedame ir prie vietos bendruomenės – remiame vaikų dienos centrus, įvairias kultūrines iniciatyvas. Gal ne visada apie tai garsiai kalbame, bet tikiu, kad verslas turi dalį gėrio grąžinti žmonėms.
– Teko girdėti, kad didžiausias išbandymas Jūsų verslui buvo COVID-19 pandemija, tiksliau, vadinamasis „locdownas“. Kaip atrodė tas laikotarpis „Atostogų parke“?
– Oi… (pauzė). Net sunku prisiminti be emocijų. 2020-ųjų kovą atsiminsiu visą gyvenimą. Vyriausybė paskelbė, kad turime laikinai uždaryti viską – baseinus, viešbutį, restoraną. Sėdėjau kabinete, žiūrėjau į tuščius baseinus ir galvojau: kas toliau? Iš pradžių – šokas. Tiek metų kūriau, stačiau, o dabar – tuštuma ir nežinia. Didžiausia baimė buvo dėl žmonių. Turėjome per pusantro šimto darbuotojų – už jų visų stovi šeimos. Galvojau, kaip jiems pasakysiu, kad laikinai nelieka darbo… Tas jausmas, kai turi prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus, buvo milžiniškas. Prisimenu, vieną vakarą grįžau namo, užsidariau nuo visų ir… pravirkau. Pirmą kartą gyvenime versle verkiau – iš nežinomybės. Galvoje sukosi mintys – ar sugebėsiu išgelbėti „Atostogų parką“?
– Kaip Jums pavyko išgyventi tuos pandemijos mėnesius? Ar buvo momentų, kai atrodė, jog viskas prarasta?
– Buvo visko. Pirmą mėnesį tvyrojo visiška nežinia, bet paskui supratau, kad turime judėti ir nepasiduoti. Sukviečiau vadovų komandą – ėmėme dėlioti krizės valdymo planą. Pasinaudojome valstybės parama, kad išlaikytume kuo daugiau darbuotojų. Stengiausi neatleisti žmonių, kiek tik galėjau – juk jie „Atostogų parką“ kūrė kartu su manimi, negalėjau jų išduoti. Manau, tai ir buvo pagrindinis lyderystės išbandymas: išsaugoti komandą net uždarius duris. Džiaugiuosi, kad nė vienas darbuotojas nepasitraukė. Nusprendėme karantino laiką išnaudoti prasmingai: remontavome ir atnaujinome visą kompleksą. Per priverstinį uždarymą sudėjome naujas plyteles, perdažėme sales, patobulinome baseinų sistemas – investavome, kad vėl atsidarius būtume dar geresni. Mane palaikė mintis: viskas sugrįš, tik reikia sulaukti. Buvo akimirkų, kai atrodė – nebeištempsime. Antroji karantino banga ypač kirto – psichologiškai buvo be galo sunku. Gelbėjo komandos palaikymas ir pačių lankytojų žinutės. Supratau, kad darome tai, kas žmonėms išties reikalinga – tai suteikė jėgų. Kai pagaliau galėjome atsidaryti, jausmas buvo lyg atgimimas.
– Ar po pandemijos lankytojai sugrįžo? Gal pastebėjote pokyčių žmonių įpročiuose?
– Sugrįžo ir dar kaip! Pirmą savaitgalį po apribojimų mūsų aikštelė buvo pilnutėlė – žmonės, pagaliau paleisti į laisvę, tiesiog veržėsi pailsėti ir atsigauti. Buvo be galo gera matyti pažįstamus veidus. Turime nemažai lojalių klientų, kurie pas mus atvykdavo nuolat – pailsėti, pasikaitinti pirtyje, pabėgti nuo rūpesčių. Po ilgos pertraukos jie grįžo su šypsenomis – buvo gera matyti, kaip žmonės iš tiesų pasiilgę šios vietos. Supratau, kad „Atostogų parkas“ daugeliui tapęs ramybės uostu. Žmonės dar labiau ėmė vertinti sveikatą ir kokybišką laisvalaikį – nori ne tik pramogų, bet ir naudos kūnui. Tai mus paskatino stiprinti sveikatinimo paslaugas, bendradarbiauti su medikais ir siūlyti programas, kurios padeda ne tik pailsėti, bet ir atsigauti.
– Turite didelių planų ir Kretingos kraštui. Užsiminėte apie viziją sujungti Kretingos turizmo objektus į bendrą sistemą. Kaip tai įsivaizduojate?
– Man rūpi, kad mūsų regionas klestėtų. Kretingos rajone turime tiek įdomių vietų – ne tik „Atostogų parką“, bet ir pramogų parkus, HBH kompleksą, netoliese – Orvidų sodybą, Japonišką sodą, Tiškevičiaus žiemos sodą, Pranciškonų vienuolių požemius. Ilgą laiką kiekvienas veikėme atskirai, o aš tikiu, kad susivieniję galime pasiekti daugiau. Su kolegomis verslininkais inicijavome glaudesnį bendradarbiavimą. Paprasčiau tariant – kuriame tinklą, kad atvykęs turistas galėtų lengvai aplankyti visus mūsų krašto objektus. Pavyzdžiui, paleidome specialų autobusų maršrutą iš Kretingos į Žibininkus, kad žmonės be vargo pasiektų ir mus, ir kaimyninius parkus. Svajoju apie bendrą elektroninį bilietą ar bent jau vieningą maršrutų žemėlapį: atvyksti į Kretingą ir per kelias dienas gali patogiai aplankyti 5–6 skirtingus objektus, gal net su nuolaidomis. Taip pat vietoj konkurencijos renkamės partnerystę – reklamuojame Vakarų Lietuvos pajūrį kaip vieną didelį, visus metus, o ne tik vasarą, veikiantį kurortą su daugybe pramogų. Manau, kad ateityje tai atneš naudą visiems: ir verslui, ir bendruomenei. Turistai liks ilgiau, daugiau išleis čia, vadinasi, sukursime ir daugiau darbo vietų. Vienas lauke – ne karys, o mes čia visi kaip kaimynai, turime būti komanda.
– Po tiek patirčių – ambicingos investicijos, ekstremalūs išbandymai, kilnios iniciatyvos – kas Jums asmeniškai yra didžiausia motyvacija? Kas skatina nesustoti?
– Mane veda tikėjimas tuo, ką darau, ir žmonės aplinkui. Kiekvieną rytą savęs klausiu: ką šiandien nuveiksiu, kad pas mus atvykę žmonės šypsotųsi? Tas vaizdas – laimingi svečiai, atsipalaidavę, dėkojantys už gerai praleistą laiką – atperka viską. Svarbiausia, ką supratau – verslas turi turėti širdį. Kai į darbą įdedi širdies, tai jauti ir tu pats, ir klientai. Aš nebijau svajoti – išdrįsau sukurti „Atostogų parką“ laukuose ir tai pasiteisino. Todėl ir toliau svajosiu, kursiu. Noriu, kad Lietuvoje žmonės ilsėtųsi kokybiškai, kad mūsų vaikai rastų čia perspektyvų, kad galėtume didžiuotis tuo, ką sukuriame. Man labai tinka posakis: „Jei turi viziją – net tuščias laukas gali virsti oaze.“ „Atostogų parkas“ – mano vizija, kuri per dešimt metų subrendo, bet dar toli gražu nesustojo. Turime tiek vandens po žeme ir tiek idėjų galvoje, jog dar ne kartą nustebinsime Lietuvą.
Informacija https://atostoguparkas.lt/
