Darbas žmogų puošią, byloja lietuvių liaudies patarlė. Deja, panašu, kad vis daugiau žmonių mano, kad tai yra nesąmonė.
Pastaraisiais mėnesiais laisvų darbo vietų skaičius pasiekė rekordines aukštumas ir yra dvigubai didesnis nei prieš pandemiją. Tačiau bedarbių skaičius išlieka didesnis nei buvo praėjusių metų pradžioje – Užimtumo tarnyboje jų užsiregistravę beveik 200 tūkstančių.
Kas trečia pramonės ir statybos įmonė Lietuvoje šiuo metu teigia, kad pagrindinis jų plėtrą ribojantis veiksnys yra darbuotojų trūkumas. Ir nors vidutinis darbo užmokestis nuo pandemijos pradžios padidėjo maždaug šeštadaliu, norinčių ir galinčių užimti laisvas darbo vietas, ypač didmiesčiuose, beveik nėra.
Akivaizdu, kad pandemija išryškino žmonijos stipriąsias puses, tačiau tuo pačiu ji apnuogino ir tamsiąsias. Vieni neskaičiuodami laiko savanoriavo ir gelbėjo žmonių gyvybes, kiti susirinkę socialines išmokas ir įsitaisę ant sofos tapo medicinos, teisės, aprangos protokolo lankantis arabų šalyse žinovais ar finansų ekspertais, žinančiais, kaip galima praturtėti prekiaujant virtualiais žetonais.
Tarp jaunimo pastarąjį dešimtmetį išpopuliarėjo FIRE judėjimas (angl. Financial Independence, Retire Early) – noras kuo greičiau uždirbti kuo daugiau pinigų, tuo pačiu kuo mažiau jų išleidžiant ir kuo daugiau sutaupant, ir taip gerokai paankstinant savo finansinę nepriklausomybę bei pensinį amžių.
„Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
Kitaip sakant, šių jaunuolių planas yra kentėti jaunystėje tam, kad galėtų kankintis senatvėje – iš pradžių alintis ir visais būdais varžyti savo galimybes, o po to nieko nebedirbti ir dėl to, tikėtina, jaustis šiek tiek beverčiu. Bet kaip sakė aktorė Gene Tierney – turtas, grožis ir šlovė praeina, o viskas, kas lieka, yra poreikis būti naudingu.
Vis tik net jei ši negalėjimo ir nenorėjimo dirbti banga atslūgs, darbuotojų trūkumo ir visuomenės senėjimo problema vis tiek taps vis akivaizdesnė. „Eurostat“ duomenimis, šiuo metu mūsų šalyje 100 darbingo amžiaus (20-64 metų) gyventojų tenka 35 pensinio amžiaus (vyresni nei 65 metų) gyventojai. Atrodytų, nieko ypatingo ir dramatiško – panaši situacija yra ir kitose Baltijos bei Šiaurės šalyse.
Tačiau iki 2040 metų Lietuva šiame kontekste išsiskirs ir taps viena sparčiausiai senėjančių valstybių – tuomet 100 darbingo amžiaus gyventojų teks jau net 56 pensinio amžiaus gyventojai.
Dėl to susidursime bent su dvejais iššūkiais − pirma, jei automatizacija ir dirbtinis intelektas nepažengs tiek, kiek dabar tikimasi, mums ims dar labiau trūkti darbuotojų. Antra – mažiau dirbančiųjų suneš mažiau lėšų į valstybės ir Sodros biudžetus, todėl didinti senatvės pensijas bus vis sudėtingiau.
Šių metų pradžioje Europos Komisijos publikuotas dokumentas, skatinantis diskusijas apie senėjimą, sukėlė prieštaringų reakcijų. Jame teigiama, kad tam, jog darbingo ir pensinio amžiaus santykis Lietuvoje išliktų stabilus, 2040-aisiais į pensiją reikėtų išeiti sulaukus… 72 metų. Ši prielaida daug ką privertė pakraupti, o kai kurie politikai ne diskutavo, o pasipiktinę konstatavo, kad Lietuvoje vyrai tokio amžiaus apskritai nesulaukia.
Tačiau tokie teiginiai nėra tiesa – jie tik iliustruoja, kaip dažnai nesuvokiama, kas yra tikėtina gyvenimo trukmė. Lietuvoje 60 metų sulaukusi moteris vidutiniškai gali tikėtis gyventi dar 24 metus, o 60 metų sulaukęs vyras vidutiniškai gyvena dar 18 metų. Ką tik gimusio žmogaus tikėtina gyvenimo trukmė yra mažesnė, nes kelias iki 60-mečio yra nelengvas – galima numirti nuo įvairiausių ligų, žūti autoįvykiuose, susitrumpinti gyvenimo trukmę socialiniuose tinkluose žiūrint klaidinančius filmukus apie skiepų žalą ar piktnaudžiaujant cukrumi bei cigaretėmis.
Apskritai, mūsų požiūris į senėjimą ir vyresnio amžiaus žmonių potencialą yra apipintas nereikalingais stereotipais. Prieš kelerius metus dalyvaujant veteranų šuolių į vandenį Europos čempionate teko su susižavėjimu ir pagarba stebėti 1935 metais gimusio vokiečio pasirodymą. Vyriausias maratonų bėgikas Fauja Singh ilgas distancijas pradėjo bėgioti sulaukęs tik 89 metų, o paskutinį maratoną nubėgo sulaukęs 100 metų. Šiemet, sulaukęs 109-erių, jis išleido knygą vaikams – ne tik apie bėgimą, bet ir apie stereotipų laužymą.
Aplink save vis dažniau matau ne valdžia besiskundžiančius, bet veiklius, motyvuotus garbaus amžiaus žmones. Mano mama įpusėjusi aštuntą dešimtį vis dar dirba buhaltere. Kai mano dėdė žurnalistas Vidas Mačiulis prieš 30 metų kūrė pirmąją „Krepšinio pasaulyje“ laidą, aš mokykloje mokiausi rašyti ir skaičiuoti. Šį savaitgalį, eidamas 76-uosius metus, jis išleis jau 1199-ąją laidą.
Legendinis investuotojas Warren Buffet, net ir sulaukęs 91 metų, aktyviai dalyvauja savo ir kitų turto valdyme. Jo bičiulis ir partneris Charlie Munger irgi ne mažiau aktyvus verslininkas, nors jau yra sulaukęs 97-erių metų. Jų tandemas pristatant kasmetinius investicijų rezultatus, minties aštrumas ir sąmojis negali nežavėti ir nemotyvuoti.
Žinoma, ne visiems mums gali pasisekti sulaukti 100 metų išsaugant fizinius ir protinius pajėgumus. Vis tik daugelis žmonių, sulaukę 65 ar 75 metų, dar nebūna visiškai išsėmę savo galimybių ir neturėtų nuleisti nei rankų, nei akių. O perspektyva dirbti iki 72 metų – būti naudingu ir realizuoti save įdomioje veikloje – turėtų ne gąsdinti, o įkvėpti veikti.
Nerijus Mačiulis
„Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
