Praėjusį ketvirtadienį Jurbarko apylinkėse vyko Vaclovo Into akmenų muziejaus ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus specialistų ekspedicija, kuriai vadovavo geologas Simonas Saarmann. Tikslas – praturtinti muziejų kolekcijas, surinkti mokomųjų pavyzdžių, susipažinti su dažniausiai randamais fosilijų tipais. Radiniai pranoko lūkesčius – rastas maždaug 19 cm skersmens amonitas. Tokie dideli pavyzdžiai šalyje aptinkami itin retai.
„Ėjau palei akmenų krūvą, net plaktuko neturėjau, tik žiūriu – dideliam akmeny lyg koks stuburas išlindęs per plyšį. Akmeniui nuskilus visi apstulbome – tai buvo milžiniškas amonitas“, – pasakojo amonitą pastebėjusi Vaclovo Into akmenų muziejaus vyr. muziejaus rinkinių kuratorė – direktoriaus pavaduotoja Valda Vaškienė.
Ekspedicija vyko žvyro ir smėlio karjere, kur muziejų darbuotojai susipažino su paleontologijos pagrindais, išmoko atpažinti dažniausiai randamas fosilijas ir patys prisidėjo prie jų paieškos. Tačiau net patyrę specialistai nesitikėjo tokio radinio.
„Vienas radinys nustebino net ir mus – tai apie 19 centimetrų skersmens amonitas. Tokių dydžių pavyzdžiai Lietuvoje ypač reti – žinomi vos keli tokie atvejai“, – pasakojo ekspedicijos vadovas geologas Simonas Saarmann.
Didžiausias iki šiol Lietuvoje rastas amonitas saugomas Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių informacijos centre Vievyje. Jo aukštis siekia 36 cm, skersmuo – 31 cm.
Amonitai – jau išnykusi galvakojų moliuskų grupė, gyvenusi jūrose prieš dešimtis milijonų metų. Jų fosilijų randama visame pasaulyje, bet Lietuvoje, ypač tokio dydžio, aptinkama itin retai. Rastas egzempliorius praturtins muziejaus kolekciją ir taps vertingu mokomuoju eksponatu.
Ekspedicijos tikslas buvo ne tik surinkti naujų eksponatų, bet ir suteikti muziejų specialistams praktinių žinių apie fosilijų paiešką ir identifikavimą. Dalis rastų pavyzdžių papildys Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus, kita – Vaclovo Into akmenų muziejaus rinkinius.
Anot ekspedicijos dalyvių, tokios išvykos ne tik stiprina bendradarbiavimą tarp mokslo ir muziejų bendruomenių, bet ir padeda visuomenei geriau pažinti Lietuvos geologinį paveldą.
Amonitai ir Amono dievas – vardas iš senovės
Įdomu tai, kad žodis „amonitas“ turi ir mitologinių šaknų. Spiralės formos kiautai priminė senovės Egipto dievo Amono (Amun, Amon-Ra) garbanotus avino ragus, todėl šie išnykę galvakojai moliuskai romėnų laikais pavadinti „Amono ragais“ (lot. cornua Ammonis).
Amonas buvo vienas svarbiausių senovės Egipto dievų – dažnai vaizduojamas su avino galva arba avino ragais ir vėliau tapatintas su saulės dievu Ra. Jo garbei buvo statomos didžiulės šventyklos, tokios kaip Karnake. Mokslininkai, pavadindami šiuos senovinius padarus amonitais, ne tik nurodė jų išvaizdą, bet ir įamžino senovės pasaulio bandymus aiškintis gamtos reiškinius per mitologiją.
Sąsaja tarp spiralinio kiauto ir dieviškojo simbolio primena, kad senovės žmonės fosilijas taip pat pastebėdavo ir mėgino savaip interpretuoti. Šiandien amonitų radiniai ne tik atskleidžia Žemės geologinę istoriją, bet ir liudija apie žmonijos kultūrinį santykį su gamta bei jos paslaptimis.
Kodėl fosilijos tokios svarbios?
Fosilijų atradimai – tarsi laiko kapsulės, saugančios milžinišką informaciją apie Žemės istoriją, senąsias ekosistemas, klimato sąlygas, evoliucijos eigą, gyvūnų bei augalų rūšių pokyčius.
Be to, fosilijos padeda suvokti šiandienos biologiją: kodėl gyvūnai ir augalai yra tokie, kokie yra, kaip atsirado jų struktūros, kaip vyko adaptacija prie aplinkos, kokios gyvybės ribos. Fosilijų tyrimai moko ir apie didelius planetos pokyčius – masines išnykimo bangas, besikeičiančią aplinką.
Remiantis mokslininkų skaičiavimais, apie 99 % rūšių, kadaise gyvenusių Žemėje, jau išnyko. Šis skaičius atskleidžia ir milžinišką geologinio laiko, ir gyvybės kaitos mastą – nuo natūralių aplinkos pokyčių iki masinių išnykimo įvykių.
Kaip atrodė Lietuva, kai gyveno rastas amonitas
Rastas 19 cm skersmens amonitas nėra įspūdingas tik vizualiai – tai lobyno dalis, padedanti užpildyti mūsų žinių spragas. Ne veltui sakoma, kad Lietuva yra jūrinė valstybė – juk didesnę geologinio laiko dalį mūsų šalies teritorija buvo apsemta vandeniu. Amonitas dar nėra detaliai ištirtas, bet spėjama, kad jis gali priklausyti išnykusiai cosmoceras amonitų genčiai, klestėjusiai juros periodo viduryje. Tuo metų jūros apsemta Lietuvos teritorija buvo arčiau pusiaujo, klimatas čia buvo šiltesnis, drėgnesnis.
Nors amonitas rastas Jurbarko apylinkėse, jis susidarė ne čia – kaip ir kitos žvyro karjero uolienos, buvo atvilktas ledyno ir suklostytas tirpstančių vandenų. Tai reiškia, kad tikroji susidarymo vieta yra toliau į šiaurę. Dabar šį amonitą tyrinės paleontologai ir, esame tikri, atskleis daugiau įdomybių apie mūsų krašto geologinę praeitį.
Simonas Saarmann, Vilniaus universitetas
