Lietuvoje daug kalbama apie vaikų ateitį ir jų ugdymo sąlygas, tačiau gerokai rečiau susimąstoma apie tai, kas rūpinasi mūsų visuomenės senstančia dalimi. Artimųjų slauga – tai milžiniškas nemokamas darbas, kuris dažniausiai gula ant moterų pečių. Nors šis darbas kuria realią ekonominę vertę, jis išlieka nematomas, o jo atlikėjai – neįvertinti.
Lietuvos moterų lobistinės organizacijos projekto „Nemokamas priežiūros darbas: Kieno pareiga?“ koordinatorė Audronė Kisielienė sako, kad šios problemos mastas Lietuvoje yra didelis, tačiau visuomenė apie tai beveik nekalba. Jos teigimu, nors regionuose priežiūros paslaugų pasiūla yra mažesnė, nemokamo darbo našta vienodai slegia tiek miestų, tiek kaimų gyventojus.
„Senyvo amžiaus žmonių slauga situacija sudėtingesnė. Liga ar negalia užklumpa netikėtai, o šeimos nariai lieka be aiškių sprendimų – paslaugų trūksta, informacijos nėra, o priežiūros našta tampa kasdieniu iššūkiu“, – pabrėžia pašnekovė.
Statistika kalba pati už save
Lietuvos moterys namuose nemokamai dirba daugiau nei dešimt kartų daugiau nei vyrai. Net 82,2 proc. moterų įsitikinusios, kad artimuosius daugiausia prižiūri jos, nors beveik pusė vyrų mano, jog šias pareigas sutuoktiniai pasidalija vienodai. Vis dėlto realybė kitokia – tik 14,6 proc. moterų nurodo, kad priežiūros darbai jų šeimose iš tiesų pasidalijami po lygiai.
Skirtumai ryškūs ir žvelgiant į kasdienes patirtis: 19 proc. moterų, palyginti su vos 7,9 proc. vyrų, nuolat rūpinasi senyvais, sergančiais ar negalią turinčiais šeimos nariais. Be to, net du trečdaliai Lietuvos gyventojų atvirauja susiduriantys su problemomis derindami darbą ir šeimos pareigas. Šie skaičiai aiškiai atskleidžia, kad nemokamo darbo našta tenka neproporcingai, o tai riboja moterų karjerą, ekonominę nepriklausomybę ir galimybes aktyviai dalyvauti visuomenės bei darbo rinkos gyvenime.
Regionuose – dar skaudžiau
Mažuose miesteliuose beveik nėra paslaugų, skirtų mažų vaikų (iki 3–4 metų amžiaus) priežiūrai. Paslaugų trūkumą lemia tiek personalo stoka, tiek riboti finansiniai ištekliai. Savivaldybės ir joms pavaldžios įstaigos dažnai netiria dirbančių šeimų poreikių, o jei ir reaguoja – tai daro labai lėtai.
Dar didesni iššūkiai kyla prižiūrint vyresnio amžiaus ar negalią turinčius asmenis. Anot A. Kisielienės, tokia priežiūra reikalauja ne tik daug fizinių, bet ir emocinių išteklių, o tai dažnai priverčia artimuosius atsisakyti profesinės veiklos. Priežiūros našta reiškia nuolatinius sprendimus dėl sveikatos klausimų, finansines išlaidas, informacijos ir kvalifikuotų specialistų trūkumą. Ne vienam tenka patirti ir nuolatinį institucijų spaudimą įrodinėjant, kad paslaugos iš tiesų reikalingos.
„Įprasta galvoti apie pagalbą senjorui ar neįgaliajam, bet retai kas susimąsto apie žmogų, kuris prisiima priežiūros atsakomybę. Jis aukoja savo laiką, pinigus, dažnai atsisako darbo galimybių. Šis darbas kuria didžiulę vertę, tačiau už jį nemokama, apie jį nekalbama“, – akcentuoja projekto koordinatorė.
Keisti mąstymą – būtina
Pasak A. Kisielienės, būtina sukurti lankstesnes paslaugas, kurios padėtų šeimoms, susidūrusioms su skubia problema. Tai galėtų būti pagalbos centrai, kuriais remiantis žmogus galėtų gauti atsakymą čia ir dabar – nuo laikinos prižiūrėtojos iki kelioms dienoms suteikiamos pagalbos namuose. Lygiai taip pat būtinas platesnis vyrų įsitraukimas į šeimos priežiūrą – juk tai ne vien moters atsakomybė.
Lietuvos moterų lobistinės organizacijos projektas „Nemokamas priežiūros darbas: Kieno pareiga?“ siekia pradėti atvirą diskusiją visuomenėje apie nemokamo darbo vertę ir skatinti socialinių praktikų pokytį. Jo tikslas – didinti gyventojų suvokimą apie šio darbo svarbą, pabrėžti nevienodą naštą moterims ir vyrams bei atkreipti dėmesį į pasekmes moterų ekonominei nepriklausomybei. „
Pagalba reikalinga ne tik tiems, kurie serga ar sensta, bet ir tiems, kurie juos prižiūri. Turime apie tai kalbėti garsiai, nes kol nematomas darbas nebus pripažintas, tol moterų ir vyrų galimybės visuomenėje išliks nelygios“, – pabrėžia A. Kisielienė.
Šis straipsnis yra Lietuvos moterų lobistinės organizacijos projekto „Nemokamas priežiūros darbas: Kieno pareiga?“ finansuojamo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalis.
