Po atsinaujinimo lapkričio pradžioje duris atvėręs Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus gruodžio 6 d., trečiadienį, 17 val. kviečia į vieno eksponato parodos atidarymą „Reglamentuota palangiškių ir poilsiautojų kasdienybė“. Muziejuje bus pirmąkart eksponuojama 1936–1940 m. Kretingos apskrities Palangos miesto Burmistro nutarimų knyga, padėsianti atskleisti platesnį XX a. 4 dešimtmečio Palangos kurorto gyvenimo kontekstą. Parodos atidarymo metu su Vytauto Didžiojo universiteto doktorante, miesto antropologijos tyrinėtoja Mykole Lukošiene diskutuosime tema „Miesto patyrimas: ką miesto antropologas veikia kurorte?“.
Palanga, XIX a. viduryje pradėjusi vystytis kaip privati grafų Tiškevičių vasarvietė aristokratų šeimoms, tarpukario Lietuvoje siekė plėtotis kaip modernus vakarietiškas kurortas, teikiantis poilsio ir pramogų paslaugas pasiturintiems Lietuvos ir kitų šalių poilsiautojams. 1932 m. priėmus Kurortų įstatymą, Lietuvoje kurortai pradeda veikti de jure: jiems suteikiamas kurorto statusas, įteisinamas pagalvės mokestis, keliami higienos ir kokybės reikalavimai. Nors valstybė prioritetą skyrė kurortuose teikiamoms sveikatinimo paslaugoms, tačiau atliepiant modernėjančios visuomenės rekreacijos poreikius Palangai suteiktas poilsio pramogų kurorto statusas. Lietuvoje tuo metu buvo du svarbiausi kurortai: Birštonas – sveikatingumo kurortas ir Palanga – pramogų kurortas.
Tais pačiais 1932-aisiais Palangoje įvyko ir daugiau svarbių pokyčių – jai suteiktas antraeilio miesto statusas, dėl to buvo atskirtos valsčiaus ir miesto savivaldos, o gruodį surengti pirmieji rinkimai į miesto tarybą. Rinkimuose dalyvavęs Jonas Šliūpas 1933 m. tarybos buvo išrinktas pirmuoju Palangos miesto burmistru.
Ta proga Jono Šliūpo muziejuje pristatoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma 1936–1940 m. Kretingos apskrities Palangos miesto burmistro nutarimų knyga. Šis dokumentų rinkinys apima laikotarpį nuo 1936 m. birželio 18 d. iki 1940 m. lapkričio 23 d., aprėpiama net septynių Palangos burmistrų veikla. Dokumentas suteikia galimybę susipažinti, kaip kūrėsi modernus kurortas, kaip keitėsi gyvenimas Palangoje pirmaisiais sovietų valdžios mėnesiais. Burmistro nutarimų knyga atskleidžia to meto miesto vaizdą bei problemas ir iššūkius, su kuriais susidūrė palangiškiai ir vasarotojai. Burmistro nutarimuose minimos ir administracinėmis baudomis nubaustų palangiškių pavardės, nurodyti jų adresai – tai suteikia informacijos apie čia gyvenusius žmones, jų gyvenimo vietą, nuomojamą arba valdomą turtą.
Poilsio pramogos, anksčiau buvusios kilmingųjų privilegija, tarpukariu, ypač 4-ajame dešimtmetyje, ima formuotis kaip naujas socialinis reiškinys, orientuotas į plačiąją visuomenę. Jauną savivaldybę užgriuvo nauji uždaviniai: plėtoti specifinę kurorto infrastruktūrą, keisti planuojamų išlaidų prioritetus, kuriuos nulėmė kurortinio miesto statusas. Kurortas, pradėjęs sparčiai augti tarpukariu, keitė ir gyventojų kasdienybę. Prie ūkiško gyvenimo pripratusiems miestiečiams sunku buvo atsisakyti sodybose laikyti gyvulius, neginti jų miesto gatvėmis, laikytis griežtų savo namų, aplinkos, teikiamų viešų paslaugų higienos bei estetikos taisyklių ir pan. Griežti švaros reikalavimai siekiant išvengti vis kylančių šiltinės ar tuberkuliozės protrūkių, poilsio higienos reikalavimai, nepatirtos pramogos ir pramogavimo taisyklės vidurinės klasės žmonėms formavo naują poilsio kultūrą. Kita vertus, kurortinio miesto statusas teikė ir nemažai privalumų Palangos gyventojams: jie turėjo galimybę gauti pajamų dirbdami sezoninius darbus, nuomodami kambarius ar tenkindami įvairiausius vasarotojų poreikius. Vietinių gyventojų ir poilsiautojų bendrabūvio sąlygos nebuvo lengvai kuriamos. Jų gyvenimas buvo suvaržytas daugybės taisyklių, už kurių nesilaikymą buvo numatytos nemažos baudos.
Paroda Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
