Mūsų kaimas turi potencialo gaminti šviežius, natūralius, žmogaus organizmui biologiškai naudingiausius produktus. Ne pigiausio „šlamštmaisčio“, o būtent tokių produktų vis labiau pageidauja ir vartotojai, todėl būtinos socialinės inovacijos abiem pusėms naudingam procesui įsukti, įsitikinusi į gimtąją Juodupę drauge su vyru Mariumi grįžusi Lina Meilutė Datkūnienė. Jaunos moters nuomone, kiekvienas žmogus kaime, jei tik nesėdi sudėjęs rankų, gali sau ir kitiems sukurti tokią aplinką, kokioje norėsis gyventi. Pati Lina šiuo metu yra išrinkta Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininke, taip pat ji – Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorė šiame rajone, Rokiškio rajono tarybos narė, projekto „Juodupė – mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2020 m.“ koordinatorė ir ko gero mūsų šalyje paties netikėčiausio magistro diplomų komplekto savininkė.
Esate filosofijos ir kaimo plėtros administravimo magistrė. Netikėtesnį derinį turbūt sunku įsivaizduoti. Kaip tai nutiko?
Mano ateitį dar pirmaisiais studijų metais lemtingai išpranašavo šviesios atminties filosofas prof. Arvydas Šliogeris, pasakydamas, kad „šita iš Lietuvos tai tikrai niekada neišvažiuos“. Iš tiesų Lietuvos kaimas – mano genuose, nes tėvai augalininkystės ūkį plėtoja jau daugiau nei 30 metų. Tad augau ant grūdų stirtos, nuo paauglystės talkindama visuose „žemiškuose“ darbuose, tiesa, tyliai pagalvodama, kad pati vien tuo ateityje užsiimti nenorėčiau. Svajojau apie kuo platesnės aprėpties universitetines studijas. Tad kas šiuo atveju galėjo tikti labiau nei filosofija? Ir šiandien tuo labai džiaugiuosi, nes šių studijų suformuotas akiratis išliks visam gyvenimui.
Tačiau tėvų sukurtam ūkiui norisi tęstinumo, todėl su vyru priėmėme sprendimą grįžti į mano gimtąjį kaimą. Ir man iškart ramybės ėmė neduoti mintis, ką galėčiau nuveikti jo labui. Ir svarbiausia – kokiais būdais. Tai ir paskatino dar vienoms kaimo plėtros administravimo magistrantūros studijoms Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje.
Ankstesniais laikais universitetinės studijos buvo bene vienintelė galimybė gilinti specialybės, specifines žinias. Dabar internetinė prieiga ir atviros kone viso pasaulio bibliotekos suteikia laisvę įgyti žinių ir nestudijuojant aukštojoje mokykloje. Yra pavyzdžių apie puikiai išsilavinusius, daug gyvenime pasiekusius žmones, neįgijusius universitetinio išsilavinimo. Tačiau mano pasirinkimas buvo universitetas, kuriame mokiausi iš geriausių savo sričių profesionalų, sukaupusių didžiulę tarptautinę mokslinę patirtį. Dėstytojai man buvo tarsi vedliai, kurie rodo kryptį, o tu keliaudamas ta kryptimi kiek tik nori gali savarankiškai dairytis į šalis. Šia galimybe nepasinaudoti būtų buvęs prarastas gyvenimo šansas.
Užtat dabar galiu jaustis pakankamai tvirtai vesdama ūkininkams įvairius mokymus, skatindama kaimo žmonių verslumą, aiškindama apie galimybes pasinaudoti ES ir nacionaline parama.
Kokį kaimą šiandien matote?
Matau turintį potencialo, patrauklų, pajėgų kurti darbo vietas, gebantį vertinti aukštąją profesionaliąją kultūrą. Mūsų regionai labai pralošia nedemonstruodami savo privalumų ir nesistengdami griauti stereotipų, kad modernus gyvenimas įmanomas tik didmiesčiuose. Išsiauginta savivertė padėtų mums megzti naujus kontaktus, skatintų turizmą, pritrauktų investicijas.
Bet kuris miestietis pasakytų, kad vienas didžiausių gyvenimo kaime privalumų – ranka pasiekiamas natūralus, šviežias maistas. Jūs teigiate, kad šiandien kaimui jau reikia socialinių inovacijų, kurios padėtų apsirūpinti vietiniu maistu ir skatintų tokio maisto gamybą.
Tapusi Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininke tarsi iš naujo pamačiau savo gimtąjį rajoną. Paaiškėjo, kad mes visus maisto produktus gaminamės vietoje. Šiuo atveju kalbu ne apie šalyje žinomą Rokiškio sūrį ar gyventojų savoms reikmėms užsiauginamas daržoves. Nedideliuose cechuose ir prekiniuose ūkininkų ūkiuose kepama duona, gaminama aukštos kokybės galvijiena, pieno produktai, įvairių rūšių aliejus, auginami vaisiai, daržovės, žuvis. Tačiau ši produkcija patenka į maisto prekių parduotuves kur nors kitame Lietuvos pakraštyje arba, geriausiu atveju, į turgų mūsų rajono centre Rokiškyje.
Labai nustebino, kai apklausus nemažą grupę įvairaus amžiaus žmonių paaiškėjo, kad problema – ne aukštesnė natūralaus, šviežio maisto kaina, o jo prieinamumas. Žmonės nežino, kur, išskyrus centrinę turgavietę, vietinių produktų galima įsigyti, nors ir sutiktų už šiuos produktus mokėti brangiau. Net ir vyresnio amžiaus kaimo gyventojų perkamoji galia šiuo metu nėra visiškai menka. Ši socialinė grupė, sunkiau pasiekianti rajono centrą, tiesiog neturi kur išleisti pinigų ir taip pat noriai pirktų aukštesnės vertės maistą – mėsinių veislių galvijų mėsą, kokybiškus duonos gaminius.
Bet kuriam šalies regionui siūlyčiau dvi socialines inovacijas – vystyti maisto tiekimo sistemas ir paprastesnį variantą – trumpąsias maisto tiekimo grandines. Pastaruoju atveju tai galėtų būti išvažiuojamieji ūkininkų turgeliai, kurie pasiektų bent seniūnijų centrus. Kadaise po Lietuvos kaimus važinėjo autofurgonai su maisto prekėmis. Tačiau jų asortimentas buvo skurdus ir orientuotas į mažiausias pajamas gaunančius gyventojus. Šiandien kaimo tuo nepapirksi. Kažkodėl tebegalvojama, kad mūsų žmogui nereikia nei knygų, teatro, filharmonijos, nei kokybiško maisto.
Taip pat labai svarbu stiprinti kaimo ir miesto gyventojų ryšius. Mažų ūkių savininkai šiuo atveju galėtų gaminti prisitaikydami prie miestiečių poreikių, tiekti šviežią, minimaliai įpakuotą aukštos biologinės vertės maistą. Trumpoji maisto tiekimo grandinė – privačios iniciatyvos modelis, kurį nedidelė dalis mūsų šalies smulkiųjų ūkių jau taiko. Prekyba mažų ūkių produkcija vyktų sklandžiau, jei šie ūkiai būtų kooperuoti taip, kaip yra daugelyje Europos šalių, nes toks kooperatyvas būtų pajėgus rinkai pasiūlyti platesnį produktų asortimentą ir svarbiausia – galėtų dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Nes būtent viešasis sektorius pirmiausia turėtų atsigręžti į mažuosius ūkius ir skatinti juose vykdomas veiklas.
Vietos maisto sistema yra sudėtingesnis kompleksiškai veikiantis procesas, kuriame kaip vieningas laikrodžio mechanizmas turėtų veikti žemės ūkio produkcijos gamybos, perdirbimo, logistikos, vietos politikos grandys ir vartotojai. Regiono ūkininkų produkcijai būtų padedama patekti į to paties regiono mokyklas, vaikų darželius, ligonines, socialinės globos namus, karinius dalinius. Rengiant viešuosius konkursus turėtų atsirasti tokie reikalavimai kaip kuo trumpesnis produkto transportavimo atstumas ar maisto šviežumas.
Dalis žmonių pirmenybę šiuo metu teikia prekybos centrams netgi įsigydami paprasčiausias daržoves, nes labiau pasitiki ten parduodamų produktų kokybe nei turgaus prekeivių žodžiais. Be to, kaip pati teigiate, išskirtinės kokybės produktų pardavimo vietų nėra daug. Tad kas pas ką turi eiti – ūkininkai pas vartotojus ar vartotojai pas ūkininkus?
Esamoje situacijoje reikia visų elementų santalkos. Vietos politika turėtų prisidėti prie paramos schemų kūrimo ir organizavimo, vartotojų švietimo, informacijos sklaidos, kad vietinių produktų vartojimas kuria darbo vietas, skatina smulkųjį verslą.
Taip pat reikėtų labiau skatinti ūkininkų ir vartotojų tarpusavio pasitikėjimą, kuriant vietos produktų vartojimo kultūrą, kuri neapsiriboja tik pagaminto produkto pirkimu konkrečioje vietoje. Tai ir bendravimas, ir atsakomybių pasidalijimas tarp gamintojo ir vartotojo. Senosiose Europos šalyse pirkėjai su ūkininkais sudaro išankstines sutartis ir sumoka pinigus už prekes, kurias gaus ateityje. Tai ūkininkams padeda visus metus nepritrūkti apyvartinių lėšų bei yra stimulas nenuvilti šio pasitikėjimo gaminant aukščiausios kokybės produktą. Be abejo, vartotojas visada turėtų išlikti budrus ir vartoti atsakingai – įsigyjant maisto prekę turgavietėje mums visiems suteikta teisė paprašyti jos kokybę įrodančio dokumento.
Vietinių produktų gamintojai taip pat neturėtų sėdėti sudėję rankų. Jie turi suprasti, kad rinkodara – svarbi jų darbo dalis. Lietuvoje pamažu formuojasi labai graži iniciatyva ūkininkų ūkiuose, mažose įmonėlėse rengti atvirų durų dienas. Į jas suvažiuoja potencialių pirkėjų šeimos, vyksta produktų degustacijos, fermų, laukų apžiūros. Turint omenyje, kad pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai populiarėja pačios įvairiausios vidaus turizmo formos, raginčiau šį metą aktyviau išnaudoti ir užmezgant naujus kontaktus tarp natūralių produktų gamintojų ir vartotojų bei kuriant trumpąsias maisto grandines, kurioms toną yra uždavęs ir ES žaliasis kursas.
Martynas Gedvila
Komunikacijos grupė
Vytauto Didžiojo universitetas
